Vilniaus vardas randamas dar XII a. rašytiniuose šaltiniuose, o 1323 m. jis oficialiai paminėtas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.
Pilies kalnas, juosiamas upių, buvo patogi vieta piliai statyti. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, čia gyventa dar neolite. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI – XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus kūrimosi istorija. Kaip ir miestas, Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 m. Daugiau žinių apie Vilnių atsiranda nuo 1365 m., kai kryžiuočiai vis intensyviau pradeda puldinėti Lietuvą. 1381 m. kryžiuočių kronikose jau minimas Vilniaus mūras. Vilniaus pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji – sudarė vientisą sostinės gynybinį kompleksą (1955 m. Sereikiškių parke ir Etnografijos muziejaus pastato fasadinėje sienoje buvo atkastos XIV a. pab. mūrinės sienos su bokštais liekanos). 1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Pilis buvo pailgo daugiakampio plano. Vakarinėje teritorijos smailumoje stūksojo galingas, nežymiai iš aptvaros išsikišęs aštuoniakampis bokštas. Šiaurinėje ir pietinėje pilies dalyje buvo dar du keturkampiai bokštai. Vėliau pilyje buvo įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvė. XVI a. Vilniaus plane gyvenamųjų rūmų jau nėra, išlikę tik du apvalūs bokštai su dantytais kūginiais stogais – šaudymo angomis. Rašytiniuose 1613 m. šaltiniuose užfiksuota, kad tuo metu pilis jau buvo apgriuvusi, bet joje dar veikė šlėktų kalėjimas. Ypač pilis nukentėjo 1655–1661 m. karo su Maskva metu ir nuo to laiko ilgai nebuvo atstatinėjama. Pilies tvarkymo darbai prasidėjo tik 1930 m. Iki 1939 m. buvo restauruotas geriausiai išsilaikęs vakarinis pilies bokštas, atkasta ir konservuota šiaurinės gynybinės sienos dalis, sustiprintas rytinis kalno šlaitas.
Aukštutinė pilis turėjo rytinėje kiemo pusėje pastatytus gyvenamuosius rezidencinius rūmus, gynybinę sieną, jungusią vakarinį ir pietinį bokštus, kuri toliau ėjo link kunigaikščių rūmų.

Naudoti šaltiniai:
1. Dambrauskaitė T. Aukštutinės pilies kunigaikščių rūmai Vilniuje. Istoriniai tyrimai. Istorinė apžvalga. I dalis. V., 1986. (VAA. F. 5, b. 3892 A).
2. Dambrauskaitė T. Vilniaus Aukštutinės pilies Kunigaikščių rūmai. Istoriniai tyrimai. Ikonografija. II dalis. V., 1986. (VAA. F. 5, b. 3892 B).
3. Lasavickas S. Vilniaus Aukštutinė pilis. V., 1956.(VAA. F. 2, b. 86-1).
4. Lasavickas S. Vilniaus Aukštutinės pilies ir kalno išplanavimo projekto aiškinamasis raštas. I dalis. V., 1959. (VAA. F. 2, b. 86 –6).
5. Vilniaus Aukštutinės pilies vaizdų paveikslinė medžiaga. V., 1960. (VAA. F. 9, b. 18).

Vilniaus aukštutinės pilies liekanos stūkso Vilniuje, Gedimino kalno ovalioje aikštelėje, kurios ilgis 110-120 m, plotis 50-60 m.

Kalno aukštis nuo papėdės yra 47-48 m. Kalno šlaitai – statūs (35′-40′), todėl ši pilis būdavo sunkiai įveikiama priešams.

Pilis priklauso Vilniaus pilių rezervatui.

Aukštutinės pilies, jos pastatų pradžia, siekia ankstyvojo geležies ar net žalvario amžiaus laikus. Tai sąlygojo tinkamos gamtinės bei geografinės sąlygos.

Pagrindiniai pilies pastatai yra apgriuvę. Geriausiai yra išsilaikęs Vytauto valdymo metais statytas vakarinis bokštas, kuris vyrauja senamiesčio panoramoje. Dabar jis yra trijų aukštų, į viršų siaurėjantis. Šio bokšto viduje yra gotikiniam stiliui būdingų architektūrinių detalių, mūro.

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pilyje eksponuojami XIV a. II pusės ir XVII a. pradžios Vilniaus pilių komplekso maketai, to meto ginkluotė, senojo Vilniaus vaizdai. Bokšte įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria miesto panorama.

Nuo 2009 m. rugpjūčio 23 d. Gedimino pilies bokšte veikia ekspozicija, skirta Baltijos kelio 20-mečio paminėjimui.

Informacijos šaltinis: Lietuvos nacionalinis muziejus

Pilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII a. čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija.

Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol.

Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi, kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė. Nuo tada pilis buvo visiškai apleista ir pamažu nyko ir iro.

Pilies gynybinės funkcijos buvo prisimintos XIX a., kai Vilniaus pilių teritorijoje, Rusijos caro įsakymu 1831 m. buvo įkurta tvirtovė. Imta rūpintis ir Aukštutinės pilies griuvėsiais: buvo nugriautos Aukštutinės pilies pietinio ir šiaurinio bokštų liekanos, vakarinė ir šiaurinė sienos, konservuoti pilies mūrai, sutvirtintas slenkantis pilies kalnas. 1838 m. ant vakarinio bokšto buvo pastatytas dviaukštis medinis optinio telegrafo antstatas. Pilių teritorijoje likvidavus tvirtovę, 1896 m. Pilies kalno šlaite buvo nutiestas naujas kelias, kalno šlaitai apsodinti medžiais, vakariniame bokšte įrengta kavinė. Tarpukaryje buvo tęsiami konservavimo darbai.

1918 m. Lietuvai atkūrus valstybę, 1919 m. sausio 1 d. pirmą kartą Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Lietuvos vėliava. Deja, neilgam. Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, ir tik 1939 m. spalio 29 d. Pilies bokšte vėl suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Antrojo pasaulinio karo metu gerokai nukentėjo vakarinis pilies bokštas.

Po karo, nors Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, bokštas buvo atstatytas ir 1960 m. sutvarkius kalno teritoriją, konservavus kitų pilies statinių fragmentus, vakariniame bokšte buvo atidarytas Pilies muziejus, kuris nuo 1968 m. tapo Lietuvos nacionalinio (tuo metu Istorijos ir etnografijos) muziejaus padaliniu. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, 1988 m. spalio 7 d. pilies bokšte vėl iškelta Lietuvos vėliava, o 1995 m. suremontavus Pilies bokštą, duris atvėrė atnaujinta ekspozicija. Nuo bokšto viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabi nepriklausomos Lietuvos sostinės panorama. Pilies bokštas su Lietuvos valstybės vėliava tapo tautos kovų už nepriklausomybę ir valstybingumą simboliu.

Informacijos šaltinis:  Lietuvos nacionalinis muziejus

Gedimino pilis – ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos simbolis. Pilis įsikūrusi Gedimino kalno aikštelėje ir yra puikiai matoma iš viso senamiesčio.

Šiandien Gedimino pilis yra gausiai lankoma turistų. Pilyje veikia muziejus, kuriame galima susipažinti su XIV - XVII a. Vilniaus pilių rekonstrukciniais maketais, ginkluote, ikonografine senojo Vilniaus medžiaga. Taip pat galima užlipti ant pilies bokšto stogo, nuo kurio matosi Vilniaus miesto panorama. Į pilį galima pakilti keltuvu.